Kaip maksimaliai prailginti kokybišką savo augintinio gyvenimą?

Data: 2014-12-15

Gera šių gyvūnų sveikatingumo būklė ir maksimali gyvenimo trukmė pirmiausiai priklauso nuo teisingo šėrimo ir laikymo. Raciono tipas ir šėrimo būdai turi atitikti organizmo poreikius ir gali skirtis priklausomai nuo amžiaus, fiziologinės būklės (ramybės būklė, nėštumas, laktacija, prieš gimdymą ir po gimdymo, aktyvus, padidinto aktyvumo, stresai).

Šunų ir kačių šėrimo pagrindiniai būdai:

1. Laisvas priėjimas prie pašaro.

2. Šėrimas pagal griežtą dienotvarkę.

3. Šėrimas pagal griežtas pašaro sušėrimo normas.

Pirmuoju atveju, gyvūnai turi laisvą priėjimą prie pašaro bet kuriuo laiku ir gali ėsti kiek nori. Šiuo atveju jie suvartoja net per daug pašaro. Šeriant nustatytu laiku arba nenormuojant pašaro, šeriama tik tam tikrą laiko tarpą. Dažnai šėrimo būdai kaitaliojami. Pavyzdžiui, laisvas priėjimas prie pašaro naudojamas tada, kada šeriama sausais arba pusiau sausais pašarais, bet prie to normuojamas konservuotų pašarų, mėsos produktų arba maisto atliekų sušėrimo kiekis. Visi šėrimo būdai turi savo privalumų ir trūkumų. Šeriant pirmuoju būdu, augintojai sutaupo laiko, reikia tik sekti, kad gyvūnams būtų nuolat duodamas šviežio pašaro. Gyvūnai, kurie laikomi užtvare, laisvai prieinantys prie pašaro, yra žymiai ramesni. Kai gyvūnai laikoma grupėmis, tada kiekvienas gyvūnas turi turėti galimybę gauti savo dalį pašaro. Grupinio laikymo bei laisvo priėjimo prie pašaro trūkumas yra tas, kad jeigu gyvūnas neturi apetito ir neėda pašaro, jis gali būti nepastebėtas net keletą dienų. Be to, kai kurie gyvūnai gali suėsti per daug pašarų, dėl to jie gali nutukti. Tokiu atveju gyvūnai turi būti pradėti šerti ribojant pašarus ir sumažinant vartojamo pašaro energinę vertę. Kūno masės normalizavimui rekomenduojama vartoti pašarus su didesniu ląstelienos kiekiu. Nutukimo profilaktikai kai kurie pašarai, ypač kai gyvūnai gali laisvai prieiti prie pašaro, sudaromi iš tokių komponentų ir atitinkamų jų kiekiu, kad greitai ir visiškai būtų užpildytas virškinamasis traktas ir kad gyvūnas kuo greičiau pajustų sotumą. Tuo pačiu organizmas gauna ir pakankamą energijos kiekį. Kai gyvūnai gali laisvai prieiti prie pašaro, pasireiškia jų individualios savybės: kai kurie gyvūnai ėda keletą kartų per dieną, kiti suėda daug pašaro iš karto maitindamiesi vieną kartą per dieną arba rečiau. Esant dideliam apkrovimui, sparčiam augimui, laktacijos metu ir įvairiems stresams, nerekomenduojama vartoti pašarų, kurių energinė vertė žemesnė kaip 330 kcal/100 g sausosios pašaro medžiagos, nes tokiu atveju gyvūnai negali suėsti tiek pašaro, kad patenkintų energijos poreikius. Energijos trūkumas gali pabloginti sveikatos būklę ir gyvūnai gali suliesėti. Iš kitos pusės, jeigu pašarai aukštos energinės vertės ir gerų skoninių savybių (tas būdinga šuniukų pašarams), tai šeriant taip, kai gyvūnai gali laisvai prieiti prie pašaro, spartaus augimo laikotarpiu šuniukai suėda daug pašaro ir neišvengiamai nutunka. Nereikia pamiršti, kad nutukimas jauname amžiuje, gali išlikti ir kituose auginimo perioduose. Didelių ir labai didelių veislių šuniukams persiėdimas gali sukelti įvairius kaulinio audinio susirgimus. Laisvą priėjimą prie pašaro galima taikyti tuomet, kai jauniklių svoris pasiekia 90 proc. suaugusio šuns svorio. Šuniukus geriausiai šerti per kelis kartus. Jeigu norėsime šuniukus šerti pagal minimą būdą, tai pradžioje duodamas pašaro kiekis pagal normą, o po to, kai pašaras suėdamas, alkis nebejuntamas, pašaro galima pridėti papildomai, kad gyvūnas matytų, jog jis gali mėgautis pašaru. Taip pasiekiama, kad gyvūnas neėstų pašaro skubotai jį rydamas. Iš pradžių gyvūnai suėda pašarų perteklių, o po kelių dienų ėda mažiau. Pereinamuoju laikotarpiu būtina stebėti, kad gyvūnai prie pašaro galėtų prieiti bet kuriuo paros laiku. Gyvūnams, kurie tokiu būdu persiėda, reikėtų parinkti kitą šėrimo būdą.

Dažnas pašaro vartojimas turi savo privalumų bei trūkumų. Dažnas, mažomis porcijomis pašaro vartojimas paros metu padidina energijos didesnį suvartojimą normaliai kūno temperatūrai palaikyti. Bendras pašaro suvartojimas išauga ir tada, kai retinamas šėrimų dažnumas. Dažnesnis šėrimas rekomenduojamas tiems gyvūnams, kurie serga įvairiomis virškinamojo trakto ir kepenų ligomis. Daugkartinis šėrimas paros metu rekomenduojamas gyvūnams, kurių organizmui reikia didesnio energijos kiekio. Labai mažų veislių šuniukai iki šešių mėnesių amžiaus, šunys atliekantys sunkų fizinį darbą arba laikomi šaltoje aplinkoje, taip pat laktuojančios kalės per dieną turi būti šeriamos ne mažiau kaip tris kartus. Be to, tokiems gyvūnams reikia 1,5-4 kartus daugiau pašaro vienam kilogramui kūno masės, palyginus su normaliu suaugusiu gyvūnu. Šeriant retai, minėtose situacijose galima sumažinti reikiamą maisto medžiagų kiekį, kuris priklauso nuo poreikių. Dažnesnis šėrimas rekomenduojamas ir tais atvejais, kada pastebimas apetito sumažėjimas. Ne mažiau du kartus per dieną reikia šerti šuniukus spartaus augimo metu vidutinių ir didelių veislių šunų, kales nėštumo pabaigoje, taip pat daugumą šunų, kurių masė mažesnė kaip 5 kg, nes jų energijos poreikis vienam kilogramui kūno masės būna padidėjęs. Nors šie gyvūnai bus pašerti, gaudami pakankamą kiekį pašaro, pavyzdžiui, nakčiai, tai paskui visą dieną jie prašys pašaro. Šeriant tik ryte, jie dažnai prašys ėsti ir per pietus ir net naktį. Šios problemos nebus, jeigu šersime ryte ir vakare.

Daugelis sveikų šunų, išskyrus laktuojančias kales, šunis, atliekančius darbą, esančius stresinėse situacijose, kurie turi gerą apetitą ir yra normalios fizinės būklės, praktiškai pašaro dienos normą suėda per 10 minučių. Taigi, nežiūrint į tai, kad vienkartinis gyvūnų šėrimas neduoda jokių neigiamų pasekmių, šėrimas dažniau yra pranašesnis. Yra pastebėta, kad vienkartinio šėrimo metu smarkiai išsiplečia skrandis ir provokuoja jo užsisukimą ir išputimą. Labai dažnas šėrimas gali sukelti inkstų hiperfuziją, gali išsivystyti įvairios inkstų ligos. Šėrimas du kartus per dieną laikomas palankiausiu, nes jo dėka minėtus sutrikimus galima sumažinti iki minimumo. Nerekomenduojama duoti „vaišių“ arba pamesti nuo stalo, kada gyvūnas „labai prašo“ tarp griežtai nustatytų šėrimų. Papildomas šių produktų vartojimas gali išbalansuoti racioną, o dėl to mūsų augintiniai gali nutukti. Negalima savo augintiniams duoti saldumynų ir smulkių kauliukų, nes jais gali traumuoti burną arba virškinamąjį traktą. Dideli kaulai nuvalo dantis nuo apnašų ir akmenų, bet kartais gali juos ir traumuoti. Maisto atliekų arba atskirų priedų galima duoti ne daugiau 25 proc., o idealiausia, kai jie sudaro apie 10 proc. viso raciono kiekio. Pašaro kiekis, kurį suvartoja gyvūnas, turi visiškai patenkinti jo organizmo poreikius, kad gyvūnas būtų normalaus svorio ir įmitimo. Jeigu gyvūnas bus normalaus įmitimo, tai jo šonkauliai nebus matomi, bet tik lengvai užčiuopiami, neleidžiamas riebalų susikaupimas po oda. Gerai išvystyti raumenys krūtinės srityje ir patrauktas pilvas irgi parodo gyvūno gerą įmitimą. Nustatant pašaro šėrimo normą, mažus šuniukus reikia sverti kiekvieną dieną. Po to ši procedūra atliekama vieną kartą per mėnesį. Kūno masei pakitus 5-10 proc., keičiamos pašaro šėrimo normos. Pašaro kiekis normaliam įmitimui palaikyti priklauso nuo daugelio faktorių:

- individualių savybių,

- aplinkos temperatūros, santykinės oro drėgmės,

- stresinių situacijų,

- fizinio aktyvumo,

- amžiaus,

- sveikatos būklės.

Net ir genetiškai giminingiems gyvūnams, esant vienodam fiziniam aktyvumui, vienodoms laikymo sąlygoms, pašaro poreikiai gali skirtis ±50 proc. nuo normos, kad būtų optimaliai patenkinti visi fiziologiniai ir gyvybiniai poreikiai. Vidutinio sunkumo darbui atlikti šunims pašaro poreikiai padidėja iki 40 proc., o atliekant sunkų darbą – pašaro poreikiai dar didesni. Pašaro poreikiai šunims 1- 1,5 proc. sumažinami kiekvienam supančios aplinkos temperatūros laipsniui , kada temperatūra viršija 25o C. Kada aplinkos temperatūra žemesnė kaip 8o C, pašaro poreikiai padidėja 3,5 proc. Kiekvienam aplinkos temperatūros laipsniui.